Liežuvio pasaitėlis
Prisegtas liežuvio pasaitėlis – įgimta būklė, kai liežuvio pasaitėlis yra trumpas ir neleidžia laisvų liežuvio judesių. Tai vidutiniškai pasireiškia kas 10 naujagimiui. Ši būklė gali trukdyti žindymui, kalbėjimui, gerai burnos higienai, netgi grojimui muzikos instrumentais, tačiau yra situacijų, kai vizualiai trumpas liežuvio pasaitėlis neturi įtakos liežuvio funkcijai. Sutrikimas diagnozuojama pagal klinikinį vaizdą, vertinant liežuvio judesius, liežuvio formą judesių metu, pasaitėlio ilgį. Taip pat vertinama liežuvio pasaitėlio įtaka garsų „r“, „s“, „š“ tarimui.
Pagal liežuvio pasaitėlio ilgį galima išskirti kelis tipus:
Būtina pabrėžti, kad nėra griežtai nustatyto laiko ir indikacijų chirurginiam gydymui. Kiekviena situacija vertinama atskirai. Svarbu atsižvelgti į paciento ar jo tėvų skundus, paciento amžių ir klinikinį vaizdą. Naujagimiams liežuvio pasaitėlis gali trukdyti žindymui – nesant pakankamo maitinimo, kūdikis nepriauga svorio. Motina taip pat gali skųstis diskomfortu maitinimo metu ar kūdikio virškinimo sutrikimais dėl žindymo metu pritraukiamo oro. Vėlesniame amžiuje, liežuvio pasaitėlis gali trukdyti tarti tokius garsus kaip „r“, „s“, „š“. Svarbu pabrėžti, jog liežuvio pasaitėlis neturi įtakos vėliau atsirandančiam kalbos formavimuisi. Taip pat kalbos formavimasis yra individualus ir garsų tarimą reiktų vertinti ne anksčiau 4,5 – 5 metų amžiaus. Mokyklinio amžiaus vaikams liežuvio pasaitėlis gali turėti įtakos žandikaulių augimui, tačiau tai turi būti tiksliai diagnozuota gydytojo ortodonto.
Šios būklės gydymo pasirinkimai yra keli – stebėjimas, kalbos terapija, frenotomija (pasaitėlio įkirpimas), frenektomija (pasaitėlio pašalinimas), pasaitėlio plastika skalpeliu arba lazeriu. Konservatyviems metodams neduodant efekto, tikslinga atlikti chirurginę intervenciją.
Vienintelė indikacija atlikti chirurginę intervenciją naujagimiui yra mitybos sutrikimas, kai dėl vizualiai trumpo liežuvio pasaitėlio vaikas „neprivalgo“. Tokiame amžiuje atliekamas pasaitėlio įkirpimas be siuvimo, naudojant aplikacinę nejautrą. Ši procedūra nėra skirta „apsidrausti“ dėl kalbos tarimo sutrikimų ateityje.
Esant 4,5 – 5 metų amžiaus ir rekomendavus logopedui, sprendžiama dėl chirurginio gydymo. Pasaitėlio įkirpimas šiuo atveju nėra efektyvus – tikslinga atlikti pasaitėlio pašalinimą arba plastiką. Ne visiems 4 metų vaikams tokią procedūrą įmanoma atlikti vietinėje nejautroje (kaip dantų gydymo metu). Tokiu atveju rekomenduojama procedūra bendrinė nejautroje arba atidėjimas iki priešmokyklinio amžiaus (6 – 6,5 m.), kai dažniau pavyksta rasti bendrą kalbą su mažuoju pacientu.
Operacijos metu naudojant skalpelį arba lazerį, pasaitėlis atlaisvinamas.
Operacija, naudojant lazerį, komfortiškesnė, atliekama greičiau, nereikalingas siuvimas ir siūlių šalinimas. Vaikai lazerį dažnai priima kaip žaidimo formą ir tai jiems nekelia panikos.
Atlikus chirurginę intervenciją, būtina tęsti apsilankymus pas logopedą.